2007 m. Lietuvos dainų šventė "Būties ratu"

Nesustojančiu simboliniu ratu sukasi, skrieja visa tvėrinija. Nuo žiogo vešliame atole, iki mintimi neaprėpiamų žvaigždynų. Judėjimas - tai amžinosios gyvybės priegiesmis.

Iš kažin kur ateidami, į kažin ką sugrįžtame. Nukeliaujame savo vaivorykštės lanką - tiek mūsų regimojo kelio pėdsako. Išsupti mamos lopšinės, apsupti artimųjų, bičiulių ir bendražygių, abgaubti mylinčiųjų... Gandrams apsisukus, čiūčiuodami savo  pagrandukus.

Su pavasariu, Velykomis, saulė pradeda savo šokį, kviesdama žemę prisikelti, pumpurus krauti, paskui - žydėti, žaliuoti, vešėti, skubant vasarai, derlių subrandinti - rudenį, trumpam atokvėpiui - žiemą.

O mes vis šio rato sūkury: čia plušame, vos spėdami priderinti sunkius judesius, kai ariam ar rugius pjaunam, čia tarsi patys užsimojame dar smarkiau jį įsukti, išlaisvinti dosniosios mūsų žemės galias, apvažinėdami laukus, statydami sūpuokles, giedodami...

Žemės rutulio centre - savajame Lietuvos lopinėlyje - esame nuo amžių. Iš kur beatėję - nebeišeisime. Kaimynų apsupty - čia mielų, bičiuliškų, čia piktų, priešiškų, grasinančių tai iš rytų, tai iš vakarų. Istorijos sraigte - kartodami klaidas ar gerokai pranokdami kitus, tai  pavergti, tai išsivadavę – DAINUODAMI.