Amžių amžiai – tai amžinybė, begalinis laikas iš praeities į ateitį, iš amžių glūdumos į amžių šviesą, iš neįžvelgiamos gelmės į neįžiūrimą aukštį, iš giliausios šaknies į skaisčiausią žiedą, spindintį viltyse tarsi pati saulė. Taip auga amžinasis ąžuolas, mūsų pasaulio medis, ant kurio viršūnės štai vėl nutūpė iš dangaus skardžiabalsis mūsų dainų paukštis ir pragydo praamžių gaidų naujomis dermėmis, mūsų prieštaringos Dalios sutartinėmis, kuriomis visų mūsų skirtingus balsus į vieną audinį be paliovos audoja bendra mūsų Laima. Nes sutarti – tai ne būti visiems vieno veido, ne dainuoti vienu balsu, bet dainuojant savo nepakartojamą širdies dainą – girdėti šalia savęs kitą ir patirti, kaip susilieja visų mūsų širdys į vieną Lietuvą, lyg iškerojusios į visas šalis ąžuolo šakos į vieną lają, į vieną gaudžiančią per tūkstantmečius AMŽIŲ SUTARTINĘ.