Nuskambėjo, nuaidėjo, nutilo. Nugulė ant mūsų žemės, kalvų, upių, žolės, pakilo dangun – septintan…

Kas įvyko, ką išsinešėm savo širdy, kokius grynuolius mums pamėtėjo sutarti pakvietusi šventė – dar žvalgom, matuojam, sijojam kiekvienas pagal savo vertybių rėtį. Buvo visko ir labai daug, ir šiapus pakilų, scenų, aikščių, ką matė visi gebantys matyti, ir anapus uždangų (tiesą sakant, jų beveik ir nebuvo), autobusuose, valgyklose, mieste, nuošalesnėse parkų ir širdžių kertelėse. Grožio ir neišbaigtumo, darnos ir nesusikalbėjimo, kūrybos išsipildymo ir nusivylimo, džiaugsmo ir ašarų (nebūtinai skaudžių), beribio žmogiškumo ir pykčio protrūkių, nuovargio ir visa atperkančios laimės… Šitą laimės pojūtį - kad turim savo didingą Tėvynę, kad gebam ja džiaugtis, kad esam kūrybinga, laisva, susitelkusi visuomenė ir tauta – išauginom virš bet kokios sugraduotos skalės. Tikėkimės, turėsim laiko apie tai nuoširdžiai pasikalbėti.

Kaip prieš ir per šventę sveikinom vieni kitus, taip dabar – dėkokim. Vieni – kitiems. Organizatoriai ir kūrėjai – dalyviams, savanoriams, partneriams, dalyviai – savivaldybėms ir koordinatoriams, vežėjams ir maitintojams ir, aišku, žiūrovams, tie, kas nebuvo renginiuose – žurnalistams ir fotografams, valdžia – visiems, visi – valdžiai… Nė vienas čia nebuvome viršesnis, svarbesnis, kiekvienas, kaip ir mažiausias sraigtelis,– būtina ir nepakeičiama sudėtingo mechanizmo, tikriau – organizmo (nes šventė – gyva!) dalis.

Kita šventė tik po ketverių ar penkerių metų! Valio! Atsikvėpsim, įsikvėpsim.

Bet…

Ką darysime vieni be kitų tiek laiko? Kaip pasijusime esantys vieningi, mylintys ir tvirti, šviesūs ir orūs? Kas kels dvasią, kai valdžia, žiniasklaida, godžioji, tamsioji, prieš tiesą ir teisingumą užsimerkianti mūsų visuomenės dalis apniauks Lietuvos veidą?

Šventę turim turėti savy, nuolat – kitos išeities nėra…

Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė“ rengėjai